Einu lengvai, lyg snaigė krintanti iš dangaus. Nejaučiu jokio nuovargio, galvos skausmo, ar blogos nuotaikos jausmo. Tiesiog velku lengvas kojas apsnigtu šaligatviu ir baksnoju telefono ekranėlį. Kitaip tariant rašau šio įrašo juodraštį. Pakeliu galvą. Prieš mane didžiulis kalnas. Pilnai apledijęs. Nusišypsau ir pasakau: TU TAI GALI! Žingsnis, po žingsnio ir aš jau viršuje. Apačioje manęs laukia ir šypsosi snaigėmnuklotas ledas. Hah! Juk viskas yra įmanoma! Kuo toliau, tuo labiau mano žingsniai darosi didesni, drąsesni... Na va, jau apačia, įveikiau ledą, dabar ramiai galiu žingsniuoti toliau. BUM! Negaliu patikėti, bet guliu ant nugaros ir jaučiu kaip šaltos snaigės puošia mano veidą. Nusišypsau. Ant danties nutupa dar viena. Žinau, kad galėčiau taip gulėti visą amžinybę, bet šaltis degina mano rankas. Atsistoju. Nemalonus jausmas. Galbūt skausmas. Taip, skausmas. Nugaros. Išsitiesiu, sukandu dantis ir einu toliau. Visą kelią šypsausi. Lygiai taip pat kaip ir dabar, su karštu puodeliu arbatos rankoje. Na ką, o jūms linkiu kuo geresnio savaitgalio, mielieji!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą