snow is suck

Bridau sniegu. Eiti buvo sunku, ne gana to smarkiai snigo.  Jaučiau milžinišką įtampą. Visi aplink skuba, bėga vieni pro kitus. Kur? Vieni į šiltus namus, kiti ieškoti maisto, ir šiltos pastogės nakčiai. Buvo slidu, šalta. Mintyse svajojau apie šiltas kojines ar karštą arbatą su knyga lovoje. Bet mano mintis išsklaidė stiprus vėjas. Perbėgęs šiurpas pro nugarą davė jėgų eiti greičiau, ir taip sumažinti šaltį. Šaltą nebuvo, tik viduje, giliai širdy visą drebėjau. Drebėjau iš pykčio, kuris šaldė mano širdį. Kodėl turi būti taip? Kodėl paprasčiausiai ši žiema negali praeiti taip greitai, kaip praeina vasaros atostogos? Kodėl nemaloniausi dalykai visada užsitęsia? Pagalvojau, kad norėčiau būti meška, kuri gali žiemą miegoti. Nusijuokiau. Bet vėl greitai prikandau lūpą ir paspartinau žingsnį, nes žinojau, jog manęs laukia draugė. Bet pykti sustoti negalėjau. Spardžiau sniegą, ir keikiau viską kas šalto, bjauraus ir balto. Keikiau žiemą, tą, kuri negali manęs palikti ramybėje. Ta kuri yra per bjauri. Kuri sugeba vien tik groti mano nervais. Jaučiausi nelaiminga, pasmerkta, bet juk pati norėjau tokios žiemos. Ką gi, teks atsiimti savo žodžius.

Na, o jums, mielieji noriu palinkėti sekmės šia žiemą. Ji tikrai nebus lengva. Daug kam reiks kasti kiemus, daug kam saugotis nuo lygų. Na, o trumpai tai daug daug ištvermės, daug daug šiltų kojinių, ir daug daug arbatos. Nesirkit, būkit laimingi kaip vasarą ir džiaukites tuo ką turite!