Trypiau kojomis ir laukiau kol užsidegs žalia šviesa. Buvo šalta. Labai, labai. Rankas dar gyliau įspraudžiau į kišenes, ir trypsėdama kojomis žiūrėjau į vieną tašką. Staiga žmonės pradėjo judėti. Kitoje gatvės pusėje sustojo mašinos. Čia taip pat. Žinojau, kad ir man reikia eiti, bet kažkodėl neėjau. Stovėjau ir žiūrėjau tiesiai. Tik staiga išgirdau kažką mykiant iš už nugaros. Kuo greičiau nuskubėjau į kitą gatvės pusę.Atsisukusi pamačiau, kad vyras mykė į telefoną, o ne man. Pasijaučiau geriau. Stengiausi kuo greičiau atsidurti namuose. Nuo šalčio žandai degė. Pagaliau buvau prie pat namų. Įėjau į laiptinę ir atsikvėpiau. Pagaliau galėsiu šiltai, su karšta arbata dribsoti lovoje. Atsirakinau duris. Pasidėjau daiktus ant žemės ir nubėgau į virtuvę. Šį kart nebesvarsčiau kokią arbatą gerti, tiesiog ėmiau pirmą pasitaikiusią ir įsidėjau į puodelį. Užsipyliau karšto vandens, įsidėjau cukraus ir stipriai rankomis suėmiau puodelį. Visa drebėjau iš šalčio. Po truputį sriubčiojau arbatą. Dar stipriau suspaudžiau puodelį rankose, atsidusau. Beviltiška.Beviltiška buvo tuščiai svajoti. Beviltiška buvo bandyti sušilti. Taip pat beviltiška buvo akimis sekti kiekvieną praeivį. Sudribau ant kedės. Galvojau ką galėsiu nuveikti artėjantį savaitgalį. Galbūt ką nors pakerzavoti bloge. Nors minčių 0. Bet štai kažką parašiau, neįdomaus, nabodaus. Bet parašiau. Kadangi viskas turi pabaigą, manau reikia užbaigti ir ši tai. Tokia galbūt netiketa pabaiga, bet kiekvienas dalykas turi pabaigą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą