laiminga vienatvė ir dar laimingesnė jos pabaiga

Kaip kvailė rušiavau visą savo 'parfumėriją'. Plaukų priežiūros priemones stačiau gale, prieš jas kvepalus. Retkarčiais istėriškai nusijuokdavau. Atsukdavau nagų lako buteliuką ir vėl užsukdavau. Paėmiau auskarų dėžutę ir išpyliau visus auskarus ant lovos. Rūšiavau gražius ir negražius. Aišku didesnė kruvelė susidarydavo prie negražių. Senai pirkau auskarus, nes niekaip neprisiruošdavau kada. Priėjau prie kitos lentynos. Nukrausčiau visus daiktus ir nuvaliau dulkes. Buvo gera nuotaika. Niekada nebuvau tokia laiminga sekmadieniais. Bet šį kart atvirkščiai. Nustumiau kėdę prie lango ir atsisėdau. Žiūrėjau į dangų. Nuotaika pamažu blėso. Niekada nežinojau kaip galiu pasielgti. Retkarčiais nesuvalday savo nervų,užsitrenkiu kambario duris ir sėdžiu viena. Man patinka vienatvė. akis nuleidau žemyn ir įsistebeilėjau į pilką žmonių masę. Joje išsiskyrė tik vienas raudonas paltukas. Daili mergina kažkur skubėjo. Visi skuba. Tik nežinia kur. Vieni skubame patys nuo savęs, antri skubame gyventi, o treti stovime vietoje. Nieko nepamatome, nieko nesužinome. Gyvename šia diena. Pakėliau ranką ir priglaudžiau ją prie stiklo. Ji leidosi žemyn. Delne pajaučiau guminius, priklijuojamus, kalėdinius 'lipdukus'. žalia eglė ir raudonas kalėdų senis. Užsilikę nuo kalėdų. Taip, kalėdų. Mmm, norėčiau kalėdų. Tokių šventiškų, amerikietiškų kalėdų. Nuklyjavau eglę ir traukiau jos kotą žemyn. Ji išsitampė, pasidarė negraži ir aš ją vėl priklyjavau atgal. Mano veida kuteno gėlės lapeliai. Buvo sausi ir išdžiūvę. Nuėjau į virtuvę prisipilti vandens į laistituvą. Norėjau palaistyti ir kitas gėles, bet mama pasakė,jog jos vakar laistitos. Caktelėjau liežuviu. Niekam nereikia mano paslaugų. Aš noriu gero, o jie atsisako. Gerai. Tebunie. Nuėjau į kambarį ir kritau į lovą. Pasijaučiau vieniša, nors tokia nebuvau. Jaučiau slegenčią vienatvę. Bet viduje buvau laiminga. Džiaugiausi, jog artėja pavasaris. Mano gimtadienis, o vėliau ir vasara. Saulės spinduliai glostė mano veidą, o aš šypsojausi. Paėmiau nuo palangės atšalusią arbatą ir atsigėriau. Žvilgtelėjau pro langą, buvo daug gražiau. Nė vieno žmogaus, bet begalė saulės ir snaigių.Tiesą sakant, buvo gražu. Jaučiausi laimingesnė, kažkodėl netokia vieniša. Tikriausiai todėl, jog išmokau grožėtis pasauliu. Grožėjausi žiema.